Kas padeda valdyti krizes šeimoje? (2 dalis, tęsinys)
Parengta pagal „Kaip ugdyti atsparumą šeimoje?“ (Šerkšnienė, 2019)
Sėkmingam šeimos prisitaikymui kilus sunkumams šeimoje ar keičiantis šeimos narių poreikiams reikšmės turi ne tik jos narių gebėjimas susitelkti, tačiau ir kiekvieno iš jų savarankiškumas bei individualumas. Savarankiškumas yra būtina savybė atsparumui.
Kas padeda stiprinti ir palaikyti savarankiškumą? Savarankiškumas palaikomas ir stiprėja, kai šeimoje gerbiami vienas kito skirtumai ir poreikiai (tiek vaikų, tiek ir suaugusiųjų), pripažįstamos asmeninės ribos ir noras būti atskira asmenybe. Pavyzdžiui, tėvai supranta vienas kito skirtingą požiūrį į politiką, gerbia vienas kito vertybes, nepriekaištauja vienas kitam dėl skirtingų pomėgių, pripažįsta, kad vaikų nuomonė gali skirtis nuo tėvų. Jie supranta, kad jų vaikai gali skirtis savo asmeninėmis savybėmis, kiekvieno iš jų pajėgumas ir gabumai gali būti skirtingi, todėl siekia palaikyti kiekvieno iš vaikų individualumą ir su kiekvienu kuria atskirą savitą ryšį.
Savarankiškumui yra svarbu, kad šeimos nariai turėtų ir / ar įgytų pakankamai įgūdžių, tokių kaip tėvystės, problemų bei konfliktų sprendimo, emocijų valdymo, bendravimo ir kt. įgūdžių. Tėvai, stiprindami savo tėvystės ar kitus (pvz., emocijų valdymo, konfliktų sprendimo) įgūdžius bei nuo mažumės ugdydami vaikų įgūdžius (valgyti, apsirengti, mandagiai elgtis ir bendrauti, tvarkingai susidėti žaislus ir kt.), kartu stiprina kiekvieno šeimos nario savarankiškumą ir atsparumą įveikiant krizines situacijas.
Savarankiškumą didina ir asmeninių ribų išlaikymas šeimoje. Aiškios ribos padeda kiekvienam šeimos nariui, o ypač vaikams, jaustis saugiai ir moko elgtis atsakingai, nes kiekvienas narys žino, ko iš jo tikimasi. Kai šeimoje pripažįstamos ir gerbiamos ribos, tėvai neįvelia vaikų į savo kaip sutuoktinių santykius bei konfliktus. Pavyzdžiui, nesiskundžia vaikams dėl tarpusavio nesutarimų ir susipykę tarpusavyje neprašo paguodos iš vaikų. Jie saugo vaikus nuo aštrių tarpusavio ginčų, ypač. kai sprendžia savo asmeninių ar intymių santykių klausimus. Žinoma, gali pasitaikyti, kad vaikai tampa tėvų ginčų liudininkais. Tuomet tėvai turi nuraminti vaikus paaiškindami jiems, o ypač mažiems vaikams, kad tai laikina, kad tėtis su mama tiesiog nesutaria tam tikrais klausimais ir, kad jie siekia išspręsti šiuos klausimus, o vaiko tie klausimai visai neliečia. Toks tėvų elgesys moko vaikus gerbti suaugusiųjų ribas ir apsaugo vaikus nuo įsitraukimo į tėvų konfliktus. Kartu parodo, kaip konstruktyviai spręsti nesutarimus. Atspariose šeimose suaugusieji rūpinasi, kad vaikai jaustųsi saugūs.
Ribų nustatymas moko vaikus rinktis, planuoti elgesį ir ištaisyti klaidas. Šios savybės būtinos savarankiškumui. Vaikai turi žinoti, kokio elgesio tėvai tikisi iš jų, kas yra leistina, o kas ne ir kokių pasekmių gali sulaukti, kai pažeidžia tėvų nustatytas ribas. Tuomet vaikai jaučiasi labiau užtikrinti, kai atsiduria jiems nepažįstamose situacijose.
Pagarba vaiko riboms yra būtina ugdant vaikų savarankiškumą. Pagarba vaiko riboms reiškia, kad tėvai pripažįsta vaiko norus, mintis ir jausmus bei galimybę rinktis, nors tėvams ne visada tai patinka. Pavyzdžiui, vaikas gali svajoti ir norėti, turi teisę reikalauti norimų dalykų ir negavęs, ko nori, supykti ar nusiminti, o tėvai turi pripažinti ir gerbti vaiko norus bei jausmus, leisti jam pykti ar paliūdėti ir su rūpesčiu reaguoti į vaiko išgyvenimus. Užuojauta vaikui ir jo jausmų supratimas padeda vaikui reguliuoti emocijas ir moko valdyti savo norus. Ne visada galima ir nėra būtina tenkinti visus vaiko norus ar reikalavimus, o ypač, kai vaiko norai ar poreikis saviraiškai gali pakenkti jo saugumui. Vaiko jausmų pripažinimas ir priėmimas stiprina vaiko ryšį su tėvais.
Kitas svarbus aspektas ugdant vaikų savarankiškumą yra vaiko mokymas apginti savo ribas ir nuosavybę. Dauguma tėvų nori, kad vaikas mokėtų bendrauti ir dalintis su kitais, todėl nuo mažų dienų vaikus ragina dalintis žaislais, skanumynais ar kitais dalykais su bendraamžiais ar broliais / seserimis. Tačiau pravartu žinoti, kad liepiant atiduoti mažam vaikui savo žaislą bendraamžiui, kuris jėga mėgina išlupti šį žaislą iš rankų, daroma daugiau žalos nei naudos. Kad vaikas augtų savarankiškas ir atsparus gyvenimo iššūkiams, jis pirmiausia turi išmokti apsiginti, saugoti ir apginti savo ribas ir nuosavybę. Todėl nereikia versti dvimečių – trimečių vaikų atiduoti savo žaislų kitiems prieš jo valią, nes taip trukdoma augti vaiko savarankiškumui. Tokio amžiaus vaikai turi iš prigimties tvirtą instinktą saugoti ir ginti savo nuosavybę ir dar neturi supratimo bei pajėgumo apie altruizmą ar pareigą dalintis. Vaikų gėdinimas, vertimas atiduoti prieš vaiko valią jam svarbų savo daiktą kitam silpnina jo savarankiškumą. Yra ir kitų būdų, kaip galima mokyti vaikus dosnumo. Pradžioje svarbu leisti vaikui apginti save ir savo nuosavybę (mokant tai daryti tinkamu būdu). Vaikui paaugus galima ir reikia jį skatinti dalintis su kitais.
Kitos svarbios vaikui ribos yra jo laikas. Kai norima, kad vaikas augtų savarankiškas ir atsparus, reikia gerbti vaiko laiko ribas. Pavyzdžiui, tėvai ne mažiau kaip prieš dešimt minučių turi įspėti vaiką, kad jis turi baigti savo veiklą / žaidimą / filmo žiūrėjimą, kad vaikas galėtų ir turėtų pakankamai laiko pasirengti veiklos užbaigimui. Viena iš didžiausių tėvų klaidų bei konfliktų tarp tėvų ir vaikų priežasčių yra vaiko raginimas nedelsiant baigti veiklą ir vykdyti tėvų nurodymus. Taip elgtis galima tik kilus gaisrui, karui ar stichinei nelaimei. Tačiau, kai tėvai taip elgiasi kasdienėse situacijose, jie tik kelia stresą sau ir vaikams bei mažina jų atsparumą ir savarankiškumą. Taip elgdamiesi tėvai neturėtų tikėtis iš vaiko nuoseklumo ir gebėjimo, kad jis darbus padarys tvarkingai ir išbaigtai.
Siūlome pagalvoti:
- Kaip tėvų šeimoje buvo reaguojama ištikus sunkumams? Kas skubėdavo į pagalbą pirmas?
- Pagalvokite apie vaidmenis savo šeimoje? Kurie iš jų apibrėžti aiškiausiai?
- Kuo skiriasi tėvo ir mamos vaidmenys ir atsakomybės šeimoje?
- Ar vaikas / ai turi atsakomybių (pareigų) šeimoje? Jei vaikų yra keletas, ar skiriasi jų atsakomybės? Kuo?
Skaitykite 1-ąją straipsnio dalį