
Kaip vaikai patenka į tėvų konfliktą?
Parengė psichiatrė-psichoterapeutė Roma Šerkšnienė
Vaikai dažnai atsiduria dėmesio centre tėvų ginčuose, kurie dažnai kyla iš suvokimo, kas šeimos nariams „priklauso“ ir ką kiekvienas jų „privalo / turi“ šeimoje daryti. Kiekvienos šeimos gyvenime nusistovi tam tikra tvarka, kurią palaiko normos, taisyklės ir įsitvirtinęs šeimos gyvenimo scenarijus (modelis), kurį šeimos nariai „privalo / turi“ išpildyti kiekvienas iš jų atlikdami savo vaidmenis, pavyzdžiui, žmonos, vyro, motinos, tėvo, vaiko. Gyvenimo scenarijus apsprendžia ir būdą, kaip vaidmenys išpildomi – pvz., abiejų tėvų rūpinantis vaiku – šiltai, rūpestingai, palaikančiai, dalijantis su kitu tėvu.
Kaip kuriamas šeimos gyvenimo scenarijus?
Nesusipratimų kyla, jei vienas iš šeimos narių jaučiasi užimantis aukštesnę padėtį kitų atžvilgiu, nes tuomet tam tikros pareigos kitiems nariams gali būti primestos arba atimamos. Pavyzdžiui, aš uždirbu pinigus, tu prižiūri vaikus; tu negali susitikinėti su draugais, nes turi prižiūrėti brolį / sesę. Tokiu būdu sukuriamas šeimos gyvenimo scenarijus, nurodantis, kaip reaguoti ir elgtis tam tikrose situacijose. Pavyzdžiui, kam „priklauso“ vaikai; kaip tėvai ir vaikai „privalo / turi“ gyventi dviejų namų ūkių šeimoje šeimai išgyvenant skyrybas. Šeimos nariai gali susitarti arba nesutikti, pagal kurį scenarijų turi vykti šeimos gyvenimas po skyrybų. Pavyzdžiui, kuris iš tėvų, kaip ir kiek laiko rūpinsis vaikais.
Skyrybos yra procesas, kuriame vyksta dideli šeimos gyvenimo pokyčiai, prie kurių šeima turi prisitaikyti. Keičiasi gyvenama vieta ir turi susikurti du šeimos ūkiai; keičiasi vyro ir moters vaidmenys ir pora turi susitaikyti, kad jų santykis keičiasi – jie lieka tik kaip tėvų pora; keičiasi tėvų padėtis – abu turi persvarstyti, kaip jie rūpinsis savo vaikais gyvenant atskiruose namų ūkiuose. Konfliktas kyla, kai mėginama tęsti buvusį rūpinimosi vaikais scenarijų, kuris neužtikrina lygiaverčio abiejų tėvų vaidmens vaikų gyvenime. Pavyzdžiui, jeigu šeimoje rūpinimosi vaikais scenarijus buvo toks, pagal kurį didžiąją dalį pareigų dėl rūpinimosi vaikais atlikdavo mama, o tėvas ėmėsi (ar jam buvo priskirta) finansinio šeimos aprūpinimo, tai mama turi lūkestį, kad šis scenarijus tęsis ir po skyrybų. Tačiau tėvas gali nesutikti su šiuo mamos numatytu scenarijumi (pvz., kad pagal mamos siūlomą bendravimo tvarką jis matys vaikus tik savaitgaliais, nes gyvenant šeimoje jis matydavosi ir galėjo bendrauti kasdien).
Kas stiprina tėvų konfliktą?
Tėvų konfliktą gali pastiprinti skirtingas suvokimas ir požiūris į skyrybas, nes tėvai gali turėti skirtingas skyrybų ir gyvenimo po skyrybų perspektyvas. Priėmusio sprendimą skirtis ir to, kuris jaučiasi verčiamas išsiskirti dėl kito sprendimo, išgyvenimai ir scenarijus po skyrybų gali skirtis. Reikšmės konflikto stiprumui turi ir suvokimas apie patį konfliktą („už ką kovoju“). Vienas iš tėvų konfliktą gali vertinti kaip „kovos už tėvų lygybę siužetą“ ir jaučiasi tapęs auka, jei įgyja mažiau teisių bendrauti su savo vaiku nei kitas iš tėvų po išsiskyrimo. Pagal šį scenarijų kitas tėvas yra „engėjas“, atsakingas už tėvų nelygybę, o vaikas yra „objektas / auka“ dėl tėvų nelygybės. Kitas tėvas gali priešintis engėjo pozicijoms ir pateikti savo elgesio repertuarą kaip „kovą už vaiko pasirinkimo teises“. Tačiau ši kova reiškia, kad tėvai atsakomybę dėl bendravimo su vaiku teisių priskiria vaikui, kuris vertinamas kaip „nepriklausomas veikėjas“, o abu tėvai yra „neutralūs ir palaikantys vaiko pasirinkimą gavėjai“.
Kokie pavojai vaiko gerovei slypi šiuose scenarijuose?
Pirmiausia, pavojus vaiko gerovei kyla dėl to, kad tėvai abiem scenarijais siekia apginti savo gerovę, ne – vaiko. Vaikams gali kilti sunkumų dėl jų padėties abiejose siužetinėse scenarijų linijose: pirmuoju atveju vaikas tampa kaip tėvų sprendimų priėmimo „objektas“, neturintis jokios įtakos, o antruoju atveju jis / ji prisiima „vienintelės atsakomybės“ už savo gyvenimo sąlygas naštą. Bet kuriuo atveju vaikas jaučiasi verčiamas atsisakyti / atstumti vieną iš tėvų ir išgyvena prieštarą, keliančią jam stiprią įtampą. Todėl įtempti ir priešiški santykiai tarp tėvų, atsakomybės priskyrimas dėl gyvenimo po skyrybų tvarkos dar labiau pasunkina vaiko prisitaikymą po skyrybų, nes vaikui tenka tvarkytis ne tik su dėl skyrybų sukeltais iššūkiais, bet ir papildomais iššūkiais dėl jų sunkumų prisitaikant po skyrybų. Šią įtampą vaikai mėgina palengvinti įvairiais būdais, pavyzdžiui, išliejant ją ant kitų, rizikuodami gana pavojingose situacijose (žalingų medžiagų vartojimas) arba atsiribojant nuo vieno, o neretai ir nuo abiejų tėvų (plačiau skaityti „Ko netenka vaikas, kai prarandamas ryšys su vienu iš tėvų?“).
Šie sunkumai ir nekonstruktyvūs sprendimai apsunkina vaiko raidos uždavinių įgyvendinimą. Nustatyta, kad konfliktas po išsiskyrimo labiausiai žaloja vaikus, kai tėvai naudojasi vaikais norėdami išreikšti savo pyktį ir priešiškumą. Vaikai, patekę į savo tėvų konfliktą (bet kurio iš tėvų), dažniau būna pikti, įsitempę, prislėgti ar nerimauti ir turi prastesnius santykius su tėvais nei vaikai, kurie nedalyvauja tėvų nesutarimuose.
Parengta įgyvendinant LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos finansuojamą projektą “Nevyriausybinių organizacijų institucinių gebėjimų stiprinimas: tėvų lygiavertis įnašas į rūpinimąsi vaiku ir jo poreikių užtikrinimas”.