Kodėl elgiamasi agresyviai?
Teksto ištrauka iš leidinio „Pyktis ir agresija tarpusavio santykiuose. Kaip išvengti smurto?“ (Šerkšnienė, R., 2018)
Agresija žalinga, tačiau paplitusi elgesio forma ir gali pasireikšti ne tik dėl keršto, bet ir be provokacijos. Agresijos formos gali būti įvairios, pavyzdžiui, šaukimas ant kito asmens bendraujant arba fizinės jėgos panaudojimas. Agresija gali būti išreiškiama tiesioginiu elgesiu, pavyzdžiui, smūgiavimas, spardymas, kandimas ir stūmimas ar netiesioginiais būdais, pavyzdžiui, erzinimu, patyčiomis, gandų skleidimu, ignoravimu.
Agresijos vystymuisi reikšmės turi daugelis veiksnių, kaip pavyzdžiui, asmenybės savybės (biologinės, moralinės, psichologinės ir kt.), ankstyvoji vaikystės patirtis, trauma ar patirtas smurtas, agresyvų elgesį palaikanti ar skatinanti aplinka. Tyrimais nustatyta, kad didesniu agresyvumu pasižymi asmenys, turintys išreikštus narcisizmo bruožus, tokius kaip betarpiškas dėmesio siekis iš kitų, savo asmeninių savybių ir sugebėjimų pervertinimas, kritikos nepriėmimas, negalėjimas ir nenoras suprasti kitų jausmų bei priimti kitokios nuomonės.
Kodėl žmonės siekia pakenkti kitiems? Svarbų vaidmenį vaidina nuostatos ir vertybės. Nemažai žmonių agresyvų elgesį laiko priimtinu ar net savaime suprantamu, sprendžiant tarpasmeninių santykių problemas ar auklėjant vaikus. Tokie žmonės nemato nieko blogo pastumti vienas kitą, patampyti už plaukų, stipriai sugriebti ir prispaudus laikyti, pliaukštelėti, išvadinti įžeidžiančiais ar žeminančiais žodžiais, taikyti psichologinį ar finansinį spaudimą, siekiant pakirsti kito galią ar autoritetą. Nevaldomas ar agresyviais būdais išliejamas pyktis dažnai suvokiamas ir kaip veiksmingas būdas, padedantis sumažinti įtampą, atkeršyti, parodyti savo galią bei dominuoti. Taigi, agresija padeda jaustis geriau, todėl motyvuoja agresyviai elgtis bei teisintis, siekiant nusiraminimo arba išvengti pasekmių. Tačiau pateisinimas nepadeda užkirsti kelią agresyvaus elgesio daromai žalai. Agresyvus asmens elgesys žeidžia ne tik kitus, tačiau kartu paveikia ir paties asmens socialinį prisitaikymą bei gali sukelti jam fizinių, psichologinių ir teisinių pasekmių, tokių, kaip pavyzdžiui, sužeidimai ir traumos, socialinis atstūmimas, sunkumai užmegzti ir palaikyti artimus draugystės / poros / tėvų – vaikų santykius, smurtas, teisės pažeidimai ir teisinės bėdos.
Kokiais būdais mėginama pateisinti agresyvų elgesį? Pateikiame dažniausiai pasitaikančius agresyvaus elgesio pateisinimo (mėginimo apgauti save arba kitus) būdus.
„Žinoma aš pykstu… aš labai įsiuntu. Kodėl neturėčiau? Tai natūralu. Visi pyksta, o jei ne, tai jie tiesiog nevykę.” Taip, pyktis yra natūralus jausmas ir pyksta visi. Tačiau pyktis, kaip jausmas, nedaro žalos kitiems. Žaloja agresyvūs veiksmai, kas nėra nei natūralu, nei pateisinama.
Antra apgaulė: „Tiesiog taip nutinka. Aš negaliu suvaldyti savo emocijų.” Emocijų valdymas yra įgyjamas įgūdis – jo galima išmokti, tik kartais gali prireikti psichologo pagalbos.
Trečia: „Aš privalau paleisti ir išreikšti savo pyktį. Nes jeigu aš jo neišreikšiu, aš tikrai negalėsiu nurimti. Nėra sveika atsigulti ir neužmigti dėl to, kad nuolat galvosiu apie tai, kaip mane sunervino.“ Toks pasiteisinimas kyla dėl klaidingo suvokimo, kad pyktis yra išreiškiamas agresyviai dėl išorinių aplinkybių ar priežasčių, bet ne dėl asmens klaidingo situacijų ar kitų elgesio suvokimo bei interpretacijų (pavyzdžiui, kito šypseną suvokiant kaip pašaipą). Tokiu atveju įsitvirtina nuostata, kad keistis privalo ne asmuo, kuris agresyviai išlieja pyktį, o kiti. Taip patenkama į ciklą: įnirštu – reikalauju / naudoju agresiją – nesikeičia – įnirštu reikalauju / naudoju agresiją – agresija stiprėja.
Ketvirta: „Kai kada pyktis parodo, kad yra problema, į kurią reikia atkreipti dėmesį.” Tokia mintis būtų teisinga problemas sprendžiant konstruktyviai ir nežeidžiant kitų, o ne – agresyviais veiksmais.
Penkta: „Sveika kartais padaužyti pagalvę ar bokso kriaušę, nes padės sumažinti įtampą ir sudeginti pyktį”. Toks būdas tik trumpam sumažina įtampą, o laikui bėgant tik pastiprina įprotį, kilus įtampai, elgtis agresyviai. Kartu stiprėja ir nuostata, kad agresyvus elgesys padeda sprendžiant problemas. Taigi, priešiškumas ir agresyvus elgesys stiprėja.
Šešta: „Savo jėgą reikia parodyti pyktį išliejant ant kitų, nes kitaip visi manys, kad esi yra silpnas, ar bijai ir (arba) negali išspręsti sudėtingų situacijų”. Tačiau tvirtas asmuo geba valdyti pyktį ir ne agresyviais veiksmais (pvz., menkinant kitą, riksmais ar smūgiais), bet bendradarbiavimu ieško priimtinų sprendimų.
Septinta: „Kiekvienas supyktų, jei pagautų vagiant jo nuosavybę ar skriaudžiant jo vaiką. Reikia tokiems parodyti, kad daugiau nelįstų.” Žinoma, kad tokios situacijos kiekvienam sukeltų pyktį, tačiau nevaldomas įniršis dažniausiai nepadeda, o gali sukelti dar skaudesnių pasekmių (pvz., sužalojimai, teisinės problemos).
Aštunta: „Kaip neįniršti, kai taip nusišneka / daro. Tai mane varo iš proto ir to neįmanoma kontroliuoti.” Tačiau tokia nuostata tik reiškia, kad asmuo dėl savo pykčio protrūkių kaltina kitus, kartu jiems perkeliant ir atsakomybę dėl savo agresyvaus elgesio. Kita vertus, yra patogu taip manyti, nes visi kiti atsakingi, dėl to kas gali nutikti, „nes aš jaučiuosi bejėgis ką nors pakeisti.”
Svarbiausias agresyvumo valdymo veiksnys yra asmens gebėjimas valdyti emocijas – sumažinti emocijų intensyvumą tiek, kad galėtų jas išreikšti tinkamu būdu. Agresiją svarbu atskirti nuo tvirtumo, kuris reiškia socialiai tinkamą mėginimą apginti savo teises. Tvirtumas neturi tikslo žeisti kitą.
Šeimos santykių institutas kartu su socialiniais partneriais prisideda prie tarptautinės 16 aktyvumo dienų prieš smurtą akcijos ir kviečia kiekvieną asmeniškai prisidėti prie pozityvių, palaikančių (rūpestingų) ir sveikų santykių kūrimo bei palaikymo visuomenėje.